Literatūra
Amžinos svajonės (0)
G.K.
Trumpaamžių amžinos svajonės
Už pinigus parduodamos mele
Pasaulis šis, be abejonės,
Jau baigia perparduot save
Tik pinigai išjudina pasaulį,
Sušildo pinigai nakčia…
Pati didžiausia jų apgaulė -
Tai popierinė jų galia…
O mes, keleiviai žemės laikini,
Ir turim daug
Tik beržas žino (0)
Irena Putvinskaitė
Noriu aš paliesti
Beržą pakelės,
Te jis šaltą rasą
Ant manęs nukrės.
Širdis liepia
Tavęs atsiprašyti,
Ant beržo tošies
Laišką parašyti.
Nors žinau,
Jo niekas neskaitys
Ir atsakymo neparašys.
Tik beržas žino,
Ką jaučiu,
Kam į nežinią
Žodžius siunčiu.
Priglundu prie beržo
Pakelės.
Te svyruoklis rasą
Ant
Verkia žemė (0)
Kun. Vitas Kaknevičius
Verkia žemė, skausmu apledėjus
Skundžias savo baisiąja dalia:
Išklausyk, o Gerasis Kūrėjau,
Juk visus veikia Tavo valia.
Negaliu aš matyti našlaičių
Be pastogės, drabužių, tėvų
Badą, skurdą ir šaltį jie kenčia,
O juk tiek
Kad žemė žydėtų (0)
Jadvyga EVARTIENĖ
Norėčiau visą žemę gėlėm apsodinti,
Žydinčiais krūmais apsodint skersai ir išilgai.
Kad būtų linksma, nuostabu gyventi,
Kad būt laimingi seniai ir vaikai.
Ten, kur vanduo skalauja žemės kraštą,
Sodinčiau gluosnių, žydinčių karklų.
Liepaičių gojais ausčiau
Mintys ir širdis (0)
Jūratė G.
Tu bijai, kad Tavęs neišgirs
Sumaišty balsų visumos,
Ir ši baimė Tau temdo akis
Drumsčia širdį ir sielą dažnai.
Baimė ši Tau atima viltį
Ir gramzdina gilyn prarajon.
Tu manai, kad vilties nebėra,
Kad gyvent Tau
Mielas kampelis (0)
V. BIELSKIENĖ
Sėdžiu daržely tarp gėlių.
Man gera- mano gėlės žydi.
Ir nuotaika man pakili,
Akyse laimė švyti…
Nešu gėlelę prie gėlės,
Puošiu darželį savo…
Te visą laiką jos žydės
Kaip rojuj- kiemas mano…
Čia pat čiurlena upeliu
Fontanas baseinėly…
Žuvytės
Tiktai dulkelė (0)
Genovaitė MASAITYTĖ
Aš tik medelis liaunas
Gimtinės pakelėje.
Kas nori, tas užgauna,
Ir drasko žvarbūs vėjai.
Aš – tik mažytis lašas,
Iškritęs tavo upėn,
Kurį bangelės nešas
Į Ventą ar Šešupę.
O gal paukštelis margas -
Padangę tavo raižau.
Noriu pabėgt
Ar toli? (0)
Kun. Vitas KAKNEVIČIUS
Mes toli, mes toli, mes toli…
Nuo likimo nuo savo minčių….
Tu tiesos pasakyt negali,
Širdimi juk aš viską jaučiu.
Tu viena mėnesienoj braidai,
Kur suspindusi rymo rasa.
Aš žinau – tu seniai
Koks tas keistas žmogus (0)
V.S.
Koks tas keistas žmogus,
Išdidus, neramus,
Kaip vabalas žemėj ropoja.
Siekiai jo dideli,
Ar visuomet tikri -
Juk žmogus – tik keistas svajoklis.
Kartais skleidžia sparnus,
Ir pakyla žmogus,
Į aukštumas žemės gimtosios.
Saugo žemės turtus,
Stato miestus didžius,
Mokslui širdį
Irena PUTVINSKAITĖ (0)
Irena PUTVINSKAITĖ
Nakties dangaus gilumas
Baugina ir vilioja,
Žvaigždėta begalybė
Nakties tyloj man moja.
Traukia nežinomybė.
Paslaptys Visatos.
Širdyje kelia ilgesį
Erdvių toliai platūs.
Aš trokštu sužinoti,
Ką slepia begalybė.
Aš mintyse klajoju
Juodoj nežinomybėj.
Akivaizdoj Kūrėjo
Bejėgė aš jaučiuosi.
Menkutė žemės dulkė,
Blaškoma laukuose.
Taip. Dulkė
